Apie mus

„Obuolių sala“ - tai ne tik moderniai įrengtas kempingas, bet ir poilsiavietė esanti Grabuosto ežero saloje.

Čia Jūs rasite ramų poilsį išskirtinės gamtos apsuptyje ir turiningai praleisite savo laisvalaikį. Nakvynei galite pasirinkti Jums tinkamas poilsines – keturių vietų su patogumais skirtos šeimoms ir dviejų vietų su bendrais dušais ir wc . Kempinge yra įrengtos aikštelės su visais prisijungimais autokaravanams, o dalis salos skirta palapinių įsirengimui. Norint tik praleisti dieną saloje, išsikepti lauko kepsnių ar pasimaudyti, užsiregistravę administracijoje ir susimokėję iškylos mokestį, galėsite pasirinkti Jums tinkamą vietą.

Kviečiame apsilankyti kempingo restorane su terasa, šalia kurio įrengta
vaikų žaidimo aikštelė, todėl galėsite ramiai mėgautis maistu ir gėrimais, visada matydami, ką veikia Jūsų vaikai.
Jūsų laisvalaikiui įrengtos dvi teniso kortų aikštelės, tinklinis. Romantiškam pasiplaukiojimui ir žvejybos mėgėjams – visada paruoštos valtys Grabuosto ežero pakrantėje. Na, o pirties malonumų mėgėjams siūlome pirties kompleksą (8 – 10 žmonių) su erdve priepirčio sale ir terasa.
Atšilus orams rengiami renginiai, sąskrydžiai, suvažiavimai kurių sėkmę garantuoja tam ideali vieta, puikus aptarnavimas, Jūsų ir Mūsų gera nuotaika.

Obuolių salos istorija

Sala, garsėjanti obuoliais...

„…Kai dar jauna buvau, aš netoli gyvenau, ten į dvarą ėjau. Tuo laiku pačioj saloj niekas negyveno, bet seniau žmonės pasakodavo, kad čia buvusi koplyčia, kad ten gyvenę kokie tai luoši žmonės lozoriai. Dėl to ir visą salą vadiną Lozorių sala. Dar ir dabar tebėra žmonių, pasilikusių iš anų laikų. Juos ir dabar žmonės lazariais vadina. Tokios jų pavardės. Toji sala priklausė ponams. Čia jie suvažiuodavo gegužinėms ir pasilinksminimams…“

Tokią pirmąją istoriją apie Grabuosto ežero salos, tuo metu vadinamos Lazarių, praeitį, remdamasis senyvo amžiaus vietinių apylinkių pasakotoja, tarpukariu užrašė Lietuvos gamtininkas biologas Pranciškus Baltrus Šivickis (1882 – 1968).
Būtent nuo šio žymaus mokslininko vardo pradėta rašyti tos pačios Grabuosto ežero salos, bet jau – Obuolių – istorija.
P. B. Šivickis buvo plačiai išsilavinęs, aukštos vidinės kultūros, darbštus mokslininkas, padėjęs tvirtus eksperimentinės zoologijos pamatus Lietuvoje ir tapęs beveik visos XX a. vyresniosios Lietuvos zoologų kartos mokytoju ir ugdytoju.

Kaip ir dauguma to meto šviesuolių, mokslininkas 1905 m. emigravo į Jungtines Amerikos valstijas, tačiau ryšių su Lietuva nenutraukė. Galų gale 1928 m. jis grįžo atgal į Lietuvą ir pradėjo eiti profesoriaus pareigas Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. P. Šivickis garsėjo kaip puikus pedagogas – būtent jis išpopuliarino studentų ekspedicijas po įvairias Lietuvos vietas.
Kartą mokslininkas spaudoje rado skelbimą apie Molėtų valsčiuje Grabuosto ežero Lazarių saloje parduodamą 13, 5 ha sklypą. 1930 m. P. Šivickis šią salą įsigijo tiek asmeniniais, tiek profesiniais tikslais. Čia vasaromis kartu su savo studentais mokslininkas įkurdavo bazę ežerų faunai tirti.

Saloje P. Šivickis taip pat įrengė sodybą, o norėdamas sukurti jaukią ir malonią aplinką tiek sau, tiek šeimai, tiek salos svečiams, jis užveisė obelų sodą, kurio derlius garsina salą ir iki šiol. Nuo to laiko sala ir pradėta vadinti Obuolių sala.

Šiandien buvusioje profesoriaus sodyboje yra įrengtas kempingas, ūkiniame P. Šivickio pastate įkurtas baras – kavinė, gyvenamasis profesoriaus namas tapo administraciniu kempingo pastatu. O senosios obelys, kurių čia per šimtą, lygiai taip pat kruopščiai prižiūrimos ir puoselėjamos – vis dar lapoja ir kasmet veda gausų obuolių derlių…